M. K. Čiurlionis gali skambėti ir KITAIP

MKČLapkričio  10 d. “Piano LT” salėje vyks Festivalio koncertas “Čiurlionis kitaip”. Koncerte skambės Rimanto Janeliausko savitai sugrupuotų M. K. Čiurlionio kūrinių Neatpažinti  ciklai fortepijonui, atliekami tarprespublikinio M. K. Čiurlionio I premijos laureato, vieno žymiausių Lietuvos pianistų Jurgio Karnavičiaus.

 

 

Apie Neatpažintus M. K. Čiurlionio muzikos ciklus

Pluoštas muzikos fragmentų, kuriuos M. K. Čiurlionis užrašydavo įkvėpimo pagautas, niekada nebuvo laikomas vientisu kūriniu, juolab kad kompozitorius jų neįvardindavo ir neišbaigdavo taip, kaip to reikalavo tradicija. Per visą gyvenimą kompozitorius sukūrė ištisą seriją daugiadalių ciklų. Pirmasis pasaulyje šiuos savaiminius ciklus nustatė, ištyrė ir aprašė prof. dr. Rimantas Janeliauskas.

Savo monografijos „Neatpažinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos ciklai“ pratarmėje muzikologas rašė: „Neatpažinti (spontaniški – D. K. ) muzikos ciklai savo menine verte tiek pat nepranokstami, kaip ir menininko tapybos ciklai. Tai mįslingos meistrystės paslaptys kompozitoriui, konceptualūs sprendimai interpretatoriui, kriterijų testas muzikologui. Iš tiesų Neatpažinti ciklai yra iššūkis kiekvienam mąstančiam muzikui. Čiurlionis ne šiaip sau lietuvių muzikos pradininkas. Reikėtų sakyti – genialus tautinės muzikos patronas.“

Iš šešiolikos nustatytų ciklų koncerte skambės aštuoni: keturi ankstyvieji (NC I, III, VI, VIII) ir keturi vėlyvieji (NC XI, XIV, XV, XVI).

Prof. dr. Darius Kučinskas

Visa kuo Čiurlionis domėjosi, mąstė, rašė ir tapė, skleidėsi ir jo sukurtuose Neatpažintuose muzikos cikluose. Vieni ciklai išskleidžia mitų naracijas (Tvanas, Orfėjas, Jūratė), kiti atspindi gamtos stichijas (Pavasario ir Vasaros sonatos, Stichijos) ar išgyvenimų dramą (Miško preliudai, Dzūkiška mėnesiena). Spontaniški ciklai leidžia giliau suvokti Čiurlionio kūrybinės asmenybės vientisumą.

Ankstyvieji Neatpažinti muzikos ciklai

 Neatpažintas ciklas I. Miško preliudai, 1901 05 27–06 20, Druskininkai (VL 184–189). Tai vienintelis ciklas, kurio kūriniai turi pavadinimus. Kiekvienas jų vadinamas preliudu. Kūrybinis šuoras, tetrukęs trejetą savaičių, tikėtina susijęs su kompozitoriui artimo žmogaus mirtimi. Sekant J. Čiurlionytės tekstais („Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“, 1973, p. 307, 317), ciklo preliudai tarsi pergyvenimų atspindys:

I.Preliudas: „Viešpaties angelas“ (sužinojus apie mirtį);

II. Preliudas: „Susigraudinimas“;

III.  Preliudas: „Prisiminus vaikystę“ (arba himnas Druskininkams);

IV. Preliudas: „Vaikų žaidimai“;

V. Preliudas : „Laidotuvės“;

VI. Preliudas: „Vienišas smuikas“.

Ciklo intonacinis kodas girdisi jau pradiniame ciklo motyve, kuris ciklo pabaigoje transformuojasi į akompanuojančią binarinę harmoniją. Pastarosios arpedžiavimas galėtų priminti „Miško arfą“. Tad šį ciklą galima būtų vadinti „Miško preliudais“. Kompozicija pasižymi opoziciškai artikuliuota, laisvo sonatiškumo, 6  dalių struktūra.

 

Neatpažintas ciklas III. Tvanas, 1901 10, Varšuva (VL 253, 254, 259, 260). Pavadinimas asocijuojasi su tais pačiais metais nutapytų paveikslų ciklu. Tvano muzikos dalių seka išsiskleidžia naracija:

I. Nerūpestingas metas;

II. Visagalio rūstybė;

III. Liūtys ir kruša;

IV. Malda

Visus ciklo kūrinius sieja monogramą primenanti intonacija. Kompozicinė struktūra pasižymi supolinta kraštinių (I, IV) ir vidurinių (II, III) dalių architektūra, kuri leidžia plėtotis varijantinei visumos formai.

 

Neatpažintas ciklas VI. Orfėjas, 1906 05–06, Druskininkai (VL 294–297, 305). Išskirtinė ciklo savybė – trichordinės leitintonacijos, kurių pagrindu sudaromos ostinatinių dalių linijos. Jos kartkartėmis primena antikinės melopėjos vingius. Dar daugiau. Ciklo dalių seka kaip ir suponuoja mitinę Orfėjaus naraciją:

I. Skausmas, netekus Euridikės;

II. Orfėjo giesmė;

III. Nuščiuvęs Hadas;

IV. Euridikės išvedimas;

V. Erinijų kerštas.

Ciklas pasižymi varijantine-ostinatine struktūra.

 

Neatpažintas ciklas VIII. Dzūkiška mėnesiena, 1906 (VL 298, 299, 303). Ciklo pavadinimą provokuoja L. van Beethoveno „Mėnesienos sonatos“ archetipas, glūdintis šio ciklo struktūroje. Tėra viena išlyga: kraštinės sonatos dalys – lėta I dalis ir greitas finalas sukeisti vietomis. Todėl ciklo dalys rikiuojasi taip:

I. Presto agitato;

II. Allegretto;

III. Adagio sostenuto.

Šitoks dalių išsidėstymas kardinaliai keičia muzikos charakterį. Kūrinys prasideda ūmiu susijaudinimu ir per „užsibuvimą“ svajinguose prisiminimuose kiek netikėtai krenta į rezignaciją. L. van Beethovenas susikauna su likimu, o štai dzūkas visiškai kito būdo. Intonacinį ciklo kodą sudaro opozicionuojantys tritoniai, o kompozicinė struktūra paklūsta sonatos formos ekspozicijos modeliui.

 

Vėlyvieji Neatpažinti muzikos ciklai

Neatpažintas ciklas XI: Stichijos, 1908 07–08 (VL 304, 318, 319). Po simfoninės poemos „Jūra“ užbaigimo M. K. Čiurlionis toliau intensyviai domisi gamtos stichijomis. Tai liudija šio ciklo muzikinės-meninės skambesio impresijos. Kiekviena dalis atsiskleidžia tarsi gamtos stichija:

I. Debesų pilkuma;

II. Vėjo šuoras;

III. Vandenys.

Lietuvių monodijos apspręstos binarinės krentančios ir kylančios sekundų slinktys persmelkia visą ciklą. Kiekviena ciklo dalis tarsi teminė padala įkomponuojama į ekspozicinį sonatos formos modelį.

 

Neatpažintas ciklas XIV: Pavasario sonata, 1909 03 20–22, Druskininkai (VL 335–336). Ciklo kūriniai sukurti ankstyvą pavasarį ir pasižymi permaininga, būdinga pavasariui nuotaika (panašiai kaip analogišku pavadinimu paveikslų ciklas). Tai ir šilta, saulėta I dalis ir nerimastinga, varpų dūžius primenanti vidurinioji (čia įvestas niekur nespausdintas autografas). Kulminuodama vidurinioji attacca būdu veržiasi į pirmosios dalies pakartojimą. Tad turime reprizinį 3 d. ciklą. Sonatinė struktūra labiausiai remiasi permaininga diezinių ir bemolinių tonacijų kaita bei viduriniosios dalies kontrastu. Abiejų kūrinių motyvai intonaciškai panašūs.

 

Neatpažintas ciklas XV: Vasaros sonata, 1909 05 15–21, Druskininkai (VL 337a, 338–344). Paskutinę vasarą vos per savaitę sukurtas ciklas asocijuojasi su analogiško pavadinimo 8-ių paveikslų ciklu, iš kurių pusę paveikslų Čiurlionis ketino sudeginti (iš laiško B. Volman, 1908 09 07). Muzikos ciklo „Vasaros sonata“ dalių ryšius laiduoja lietuvių liaudies melodijos „Močiute mano“ (užrašytos paties M. K. Čiurlionio) opozicinio branduolio intonacijos. Kompozicijai būdinga binariškai išdėstyta sonatos formos struktūra, polinant dalis iš kraštų į centrą (I-VIII, II-VII, III-VI, IV-V).

 

Neatpažintas ciklas XVI: Jūratė, 1909 11, Peterburgas (VL 325, 328, 345). Čiurlionio troškimas sukurti operą „Jūratė ir Kąstytis“ realizavosi muzikos ciklu, kurio dalių seka atpažįstama kaip Jūratės mito naracija:

I. Grėsmingoji (Prologas);

II. Gundanti (Fuga b-moll, „žalčio“ tema);

III. Siaubianti (Finalas).

Ciklo struktūravimo meistrystė aukščiausiu lygiu atsiskleidė BACH monogramos (europinio simbolio) traktuotėje. Monograma režisuoja visas dalis, neaplenkiant tematikos, harmonijos, tonacinio plano ir formos artikuliavimo. Todėl ciklo garsų sąsajos yra visa apimančios ir, suprantama, neredaguotinos. Kompozicinės ciklo struktūros ypatumas – su kiekviena dalimi dvigubai kylantis ostinatų daugis. Kiti ypatumai – koncentrinės formos susiejimas su sonatos modeliu. Neužbaigtas „žymusis Fugos pustaktis“ (t. 38) iš esmės tėra dviejų ciklo proporcijų susidūrimas: auksinės ir koncentrinės. Pažymėtinas virtuoziškas sonatos formos „aprengimas“ fugos „drabužiu“. Tonacinis ciklo dalių planas d-b-C opoziciškas kaip sutartinės garsai.

Prof. dr. Rimantas Janeliauskas

Advertisements
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s